E. Olson

Žiūrėk,
Kad šarvai būtų
Kuo tvirtesni.
Tik pirmiausia
Galvok ne apie
Sveiką kailį,
Bet apie
Priedangą,
Bent šiokią tokią apsaugą
Nuo priešo,
Galinčio tūnoti viduje.

Erich Fromm "Meilės menas"

Kadangi gyvenimas yra stebuklingas ir paslaptingas, tad ir žmogus lieka nesuvokiama paslaptis ir sau, ir savo artimui.

Antonas Šandoras La Vėjus "Šėtono biblija"

* Iš visos bevaisės dykumos aš keliu savo balsą, kad jį galėtumėte išgirsti. Aš duodu ženklą Rytams ir Vakarams. Šiaurei ir Pietums aš pranešu: Mirtis silpniesiems!

*Nė vienam tavo <...> stabų aš nuolankiai nenusilenksiu ir tas, kuris pratarė "tu privalai", yra mano mirtinas priešas.

*Praregėkite pagaliau, nes visa tai - apgaulė.

*Labai protinga neskubėti į bet ką įtikėti, nes tikėjimas vienu melagingu principu yra visokios paikystės pradžia.

*Ar gali sudarkyta ir sukruvinta auka "mylėti" krauju aplietus skruostus, mylėti už tai, kad ją drasko į gabalus?

*Nekęsk savo priešų visa širdimi, ir jei kas tau smogė per vieną žandą, TRENK savo skriaudėjui per ji kitą! Išvelėk visą jo kailį, nes savisauga - aukščiausias įstatymas!

Haruki Murakami "Norvegų giria"

- O kas nutinka, kai žmogus atveria širdį?
Reiko sunėrė ant stalo gulinčių rankų pirštus, cigaretė vis dar karojo jos lūpų kamputyje. Moteris akivaizdžiai smaginosi.
-Tada ji pradeda sveikti, - pareiškė ji. Cigaretės pelenai nukrito ant stalo, bet ji, regis, nė nepastebėjo.

Steponas Algirdas Daškevičius

* Ganykloje iš gyvulėlių
išmokau atvirumo -
nedelbti žvilgsnio žemėn.

* Tykiai groja
birželio lanka -
nė rasos lašas
nekrenta
iš takto

Kazys Boruta "Baltaragio malūnas"

* -Tu mano mėnesėlis su sidabro pakraštėliais, - juokėsi Marcelė, glostydama Baltaragio pražilusią galvą, - o aš tavo aušrinė žvaigždelė... Visas mūsų gyvenimas bus kaip pasaka...

*Baltaragis klausėsi ir šypsojosi lyg netikėdamas, o jaunieji iš viso negirdėjo, ką seniai kalba, nes jie tarp savęs akimis kalbėjo. O ta kalba daug ką jiems sakė, nes jie pasijuto, kad surado viens antrą ir esi drauge per visą gyvenimą

Violeta Palčinskaitė

Tyliai tyliai jiedu ėjo,
Niekas jų nepastebėjo.
Na, nebent gudrus kepėjas,
Tas, iš pasakų atėjęs
Tas, kuris po ledo tiltu
Iš pūgos baltučių miltų
Tarsi mėnesio ragus
Kepė miestui pyragus.

A. Škėma "Balta drobulė"

Nežymi nimfa įmerkė kojas į šaltinio vandenį, liesas faunas stebėjo ją (...) Šaltinio vanduo šaldė įmerktas kojas, o saulės šviesa privertė fauną užsimerkti.

Charles Bukowski "Paštas"

Verandose sėdi senos raganos, sukasi cigaretes, kramto tabaką ir niūniuoja savo kanarėlėms.

Kobas Abė "Moteris smėlynuose"

Jam atrodo, kad švelniuose moters rankose jis nelyginant mažas akmenukas ramios upės dugne.

Kobas Abė "Moteris smėlynuose"

Staiga jam pasirodė, kad jo akys lyg paukščiai pakilo aukštai į dangų ir iš ten įdėmiai žiūri į jį. Ir ne kas kitas, o tiktai jis pats, mąstąs apie tai, kokie keisti čia dedasi dalykai, gyvena labai keistą gyvenimą.

Kobas Abė "Moteris smėlynuose"

Dziab, dziab, dziab, dziab.
Kas gi čia?
Varpelio garsas.
Dziab, dziab, dziab, dziab.
Kas gi čia?
Velnio balsas.

Kobas Abė "Moteris smėlynuose"

Kilo versija apie savižudybę iš mizantropijos.

Haruki Murakami "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės"

Bet tuose penkiuose pirštuose ir delne tarsi kokiame pavyzdiniame stende buvo sukoncentruota viskas, ką aš tuomet norėjau žinoti ir ką turėjau žinoti. Ir aš tai sužinojau susilietus mūsų rankoms. Tas 10 sekundžių aš pasijutau virtęs mažyčiu tobulu paukšteliu. Galėjau skristi dangumi ir justi vėją. Galėjau iš dangaus aukštybių matyti tolimus peizažus. Buvau pakilęs taip aukštai, kad net nebegalėjau įžvelgti apačioje esančių daiktų, nors jaučiau juos ten esant. Aš kada nors ten nuvyksiu. Nuo šio supratimo man užėmė kvapą ir suspaudė krūtinę.

E. A. Poe

The feeling of gloom was stronger than ever. (...) He painted strange pictures, and sang mysterious songs with wild words.

Lizeta Lozurytė

...Gavau gebėjimą jausti ir mąstyti, verkti ir juoktis. Dar - tavo šypseną gavau. Ir net jei mano rankos tuščios, aš tau galiu jas ištiesti, ir būtent tai daro mane turtingą. Nes esu tiek, kiek duodu, kiek myliu, kiek man rūpi...

Justinas Gorderis

Aš netikiu visuotiniu žmogaus, kaip dvasinės būtybės, išsigimimu.

Albert Camus "Maras"

Bet žino vieni daugiau, kiti mažiau, ir tai mes vadinam dorybe ar yda, o iš visų ydų baisiausia yda - nežinojimas, kuris mano, jog žino viską, ir tokiu atveju leidžia sau žudyti.

Haruki Murakami "Norvegų giria"

- Sakyk, kaip tu gali šitaip kalbėti? - pakartojo ji, įbedusi žvilgsnį į žemę sau po kojomis. - Nepasakei nieko, ko ir pati nebūčiau žinojusi. "Atpalaiduok kūną, ir visa kita taip pat prašviesės." Kokia prasmė sakyti tai man? Jeigu atpalaiduočiau savo kūną dabar, subyrėčiau į gabalėlius. Aš visuomet gyvenau šitaip, ir tai vienintelis būdas, kaip aš sugebu gyventi. Jeigu atsipalaiduočiau bent akimirką, niekada nebesurasčiau kelio atgal. Subyrėčiau į gabalėlius, ir jie išsilakstytų kas sau. Kodėl negali šito suprasti? Kaip tu mane saugotum, jei net šito nesugebi suprasti?

Kobas Abė "Žmogus-dėžė"

Vos tik liesteliu tavo odą, laikas sustoja, ir ateina amžinybė. Šiame karštame, kankinančiame vėjyje aš gyvensiu iki mirties, jis padovanos man persikūnijimo paslaptį.

Dantė Aligjeris "Dieviškoji komedija. Pragaras"

III giesmė

(...)
Čia kelias į dejonių viešpatystę,
Čia kelias ten, kur skausmas ir tamsa,
Čia kelias į šešėlių karalystę.

Dantė Aligjeris "Dieviškoji komedija. Pragaras"

I giesmė

(...)
Drauge su juo ir vilkė atsirado,
Kurios liesybė, geidulių pilna,
Į pražūtį savaime žmogų veda.

Stebuklingas Ragas

"Senais laikais gyveno Anglijoje vienas riteris. Ant jo skydo buvo atvaizduotas baisus sparnuotas drakonas, bet jūs tuoj pamatysite, kad tas jam nepadėjo."

Mišelis de Monteinis "Esė"

"Likimas negali atnešti mums nei laimės, nei nelaimės; jis mums duoda tik žalią medžiagą ir galinčią ją apvaisinti sėklą. Būdama kur kas galingesnė už likimą, mūsų siela pasinaudoja jomis ir pritaiko jas savo nuožiūra. Taigi siela yra vienintelė savo laimingos ar nelaimingos būties priežastis ir valdovė."

Pasaka apie tris paršelius

"Vos tik vilkas įlindo, paršiukas nuėmė nuo katilo dangtį, ir vilkas įkrito tiesiai į vandenį. Paršiukas kaipmat užvožė dangtį, išvirė vilką, suvalgė jį vakarienei ir nuo to laiko gyveno laimingai."

Pastebėjimas: laimės formulė - suvalgyti priešą.

E. M. Remarkas "Vakarų fronte nieko naujo"

"Jis sako tiesą. Mes jau nebe jaunimas. Mes jau nebenorime šturmuoti pasaulio. Mes bėgliai. Mes bėgame patys nuo savęs. Nuo savo gyvenimo. Mes buvome aštuoniolikos metų ir tik pradėję mylėti pasaulį ir gyvenimą; mes turėjome į tai šaudyti. Pirmoji sprogusi granata pataikė mums į širdį. Mes atskirti nuo naudingos veiklos, nuo žmogaus siekimų, nuo pažangos. Mes tuo nebetikime; mes tikime karu."

Pusė

Aaaach, kodėl mano paroje negali būti 48 valandos? Bent? Arba, kodėl reikia miegoti? Norėčiau, kad artėjant egzaminams būtų tinkama nuotaika mokymuisi ir daugiau laiko savo veiklai. Velniškai noriu skaitytskaitytskaitytskaityt, beeeet nėra kada.
Galų gale, užteks skųstis. Paskutinės dienos nuostabios: atsikeliu - rūkas, dargana, bet tokia gaivi, pavasariška ir taip smagu tuomet vaikščioti. Kad tik dar bent kelias dienas tai tęstųsi!
Ir šiaip, kaip visada myliu gyvenimą.

Gražios dienos!
Elfė

Keistai violetinis vakaras. (violetine viena mėgstamiausių mano spalvų). Apskritai kažkokia keista diena.
Belaukiant Godo.
Su meile,
Elfė

Valio! Pirmoji nuotrauka (dievaži, nesu technologijų vaikas). Čia buvo "testing, testing" kaip viskas veikia.

Labas vakaras

Tikiuosi, kad nepamiršiu čia vis pildyti ir dalintis su visais savo mintimis, džiaugsmais, liūdesiu, akimirkomis ir viskuo viskuo. Labai mėgstu laiškus, jei kas nors norite, galite adreso paprašyti parašę: katrelun@gmail.com

Su meile,
   Elfė Varnaitė