Haruki Murakami "Norvegų giria"

- Sakyk, kaip tu gali šitaip kalbėti? - pakartojo ji, įbedusi žvilgsnį į žemę sau po kojomis. - Nepasakei nieko, ko ir pati nebūčiau žinojusi. "Atpalaiduok kūną, ir visa kita taip pat prašviesės." Kokia prasmė sakyti tai man? Jeigu atpalaiduočiau savo kūną dabar, subyrėčiau į gabalėlius. Aš visuomet gyvenau šitaip, ir tai vienintelis būdas, kaip aš sugebu gyventi. Jeigu atsipalaiduočiau bent akimirką, niekada nebesurasčiau kelio atgal. Subyrėčiau į gabalėlius, ir jie išsilakstytų kas sau. Kodėl negali šito suprasti? Kaip tu mane saugotum, jei net šito nesugebi suprasti?