Haruki Murakami "Norvegų giria"

- Sakyk, kaip tu gali šitaip kalbėti? - pakartojo ji, įbedusi žvilgsnį į žemę sau po kojomis. - Nepasakei nieko, ko ir pati nebūčiau žinojusi. "Atpalaiduok kūną, ir visa kita taip pat prašviesės." Kokia prasmė sakyti tai man? Jeigu atpalaiduočiau savo kūną dabar, subyrėčiau į gabalėlius. Aš visuomet gyvenau šitaip, ir tai vienintelis būdas, kaip aš sugebu gyventi. Jeigu atsipalaiduočiau bent akimirką, niekada nebesurasčiau kelio atgal. Subyrėčiau į gabalėlius, ir jie išsilakstytų kas sau. Kodėl negali šito suprasti? Kaip tu mane saugotum, jei net šito nesugebi suprasti?

Kobas Abė "Žmogus-dėžė"

Vos tik liesteliu tavo odą, laikas sustoja, ir ateina amžinybė. Šiame karštame, kankinančiame vėjyje aš gyvensiu iki mirties, jis padovanos man persikūnijimo paslaptį.

Dantė Aligjeris "Dieviškoji komedija. Pragaras"

III giesmė

(...)
Čia kelias į dejonių viešpatystę,
Čia kelias ten, kur skausmas ir tamsa,
Čia kelias į šešėlių karalystę.

Dantė Aligjeris "Dieviškoji komedija. Pragaras"

I giesmė

(...)
Drauge su juo ir vilkė atsirado,
Kurios liesybė, geidulių pilna,
Į pražūtį savaime žmogų veda.

Stebuklingas Ragas

"Senais laikais gyveno Anglijoje vienas riteris. Ant jo skydo buvo atvaizduotas baisus sparnuotas drakonas, bet jūs tuoj pamatysite, kad tas jam nepadėjo."

Mišelis de Monteinis "Esė"

"Likimas negali atnešti mums nei laimės, nei nelaimės; jis mums duoda tik žalią medžiagą ir galinčią ją apvaisinti sėklą. Būdama kur kas galingesnė už likimą, mūsų siela pasinaudoja jomis ir pritaiko jas savo nuožiūra. Taigi siela yra vienintelė savo laimingos ar nelaimingos būties priežastis ir valdovė."

Pasaka apie tris paršelius

"Vos tik vilkas įlindo, paršiukas nuėmė nuo katilo dangtį, ir vilkas įkrito tiesiai į vandenį. Paršiukas kaipmat užvožė dangtį, išvirė vilką, suvalgė jį vakarienei ir nuo to laiko gyveno laimingai."

Pastebėjimas: laimės formulė - suvalgyti priešą.